Khem. Dubas. O taip. Noriu apie jį padaryt įrašą. Tokių žmonių, kaip jis.. Nežinau net kaip pradėt... Bliamba, turiu tiek daug pasakyt apie jį... Gal, manau, reiktų pradėt nuo pradžių. Nuo pirmo susitikimo.
Va. Grįžus man iš Lux'o Elzė pareiškė varom susipažinsi su tokių Dubu, jis nerealus žmogus, toks prikolnas ir t.t. Nu ok, galvoju, varom. Pamačiau jį, pirma mintis galvoj buvo "oooh, bliaaamba, ša įsimylėjau". Nu taip būna su dauguma čiūvų, žinot.. Taip, tą dieną mes darėm plotą, draugės dėdės ir tetos bute. Ten geri prisiminimai, tada vedėm Dubą namo, nu žodžiu, keista ir įdomi diena. Jo, čia prieš du metus rugpjūčio pabaigoj. Tada grįžau namo - viskas, galvoju. Man reikia Dubo numerio, jo veidas man prieš akis visą laiką be perstojo, pilvą maudžia, galva svaigsta. Jausmas fainas, aišku, kai apie jį pagalvoji, bet tik po to supratau, kad jėzaumarija aš jį myliu, aš jį ką tik įsimylėjau, ką tik įsimylėjau iš pirmo žvilgsnio, aš ką tik patikėjau meile iš pirmo žvilgsnio. Gavau jo numerį, pasirašinėjom, sekančią dieną pasakiau jam, kad jis man patinka. Susitikom trečią dieną, o ketvirtą dieną jis man tipo pasiūlė draugaut, taip be žodžių, net nepamenu kaip buvo, bet aš sutikau, tipo jo, gerai, davai.
Tada buvo 2007m rugsėjo pirmoji, vienas nuostabiausių vakarų mano gyvenime. Buvau dviese su juo, iš nervų ir jaudulio, kad jis šalia rakino visus kaulus, visa tirpau, ir vaikščiojom abu. Vienas kito beveik nepažįstam, bet aš jį esu įsimylėjus pačia tikriausia meilė, kokia gali būt, vaikštom ir kalbam. Tada nuėjom į A. Mamontovo koncertą. Buvo tobula. Kito žodžio parinkt negaliu, netiktų. Tada atsisveikinom, grįžau pas senelius. Ryte išvažiavau į Šiaulius, o vakare išskridau. Išverkusi visą sielą. Absoliučiai. Verkiau BE SUSTOJIMO visą sumautą dieną.
Kadangi visi mano draugai nemėgo Dubo, maišė mane su žemėm, maždaug su kokia padugne tu čia susidėjai, nors aš jiems ir sakiau, kad jį myliu, žmonės, dėl dievo meilės, vistiek jį palikau. Draugų įtaka, ne kitaip. Atvažiavus Kalėdų atostogoms, pamačiau jį po dviejų mėnesių nematymo. Vėl tie patys jausmai. Bet pamačiau jį penkioms minutėm ir tada nebesimatėm dar du mėnesius. Grįžus man į Lux'ą, jis man parašė. O dieve, prisimenu Lux'e, kiek aš verkdavau savo kambarį gaudavusi jo sms... Kiek verkdavau važiuodama su tėvu namo, maldaudama jo, kad grįžtume į Lietuvą... Tai va, pradėjom susirašinėt, ir mes vėl kartu. Tai nebuvo draugystė, tai buvo buvimas kartu. Tai buvo nenuginčijama ištikimybė vienas kitam. Milžiniškas pasitikėjimas tarpusavy. Mums nereikėjo žodžių "draugaujam? Taip." mes ir taip buvom kartu, mums ir taip buvo savaime aišku, kad mes kartu. Ir taip, tokioj didelėj meilėj mes buvom kartu iki pat vasaros. Dešimt mėnesių. Jei atvirai, aš nebuvau tikra, ar jis man jaučia tą patį, nes niekad to nesakydavo. Grįžus man vasaros atostogoms, aš jį pamačiau ir galvoju viskas. Jis prasigėręs siaubingai, nusiritęs žemyn. Ėmiau ir palikau. Išvažiavau vasarai į Lux'ą.
Praėjo liepa, rugpjūtis, rugsėjis, spalis. Pamačiau Dubą. Jau buvau jį užmiršus. Visi buvom jį užmiršę. Jis mus irgi. Susitikom. Geria. Daugiau nieko. Pamačiau jo akis, vos neapsiverkiau. Pragertos, siaubingos... Ir ten buvo ne jis. Ten buvo ne Dubas. O dėl jausmų - nieko. Visiškai nieko jam nebejaučiau. Tik vėliau supratau, kad save apgaudinėjau. Lapkritis, gruodis, sausis. Pradėjau jį matyt labai dažnai. Vos ne kiekvieną dieną. Nes jis pradėjo trintis ten, kur ir mes. Centre. Bliamba, pamatydavau jį, pakirsdavo kojas. Tada iškilo problemų ir su tuometiniu vaikinu. Žodžiu, sėdėjau tokiam mėšle, kokiam dar gyvenime nesu sėdėjusi. O dieve, net skauda prisiminus, kiek aš tada verkdavau. Važiuodama namo, eidama namo, eidama į mokyklą. Buvo žiauru. Nebuvo nuotaikos jau nežinau kiek laiko. Namuose TIK verkdavau. Tada jau buvo aišku, kad bliamba, myliu Dubą, kitaip negali būt. Niekas nesugeba išmušt iš manęs meilę Dubui. Niekas.
Tada atsirado Paulius. Bliamba... Va. Jis vienintelis sugebėjo tai padaryt. Su juo būnant nereikėjo man jokių Dubų, nieko. Tada ir dingo ta meilė jam. Atsirado meilė Pauliui. Dabar dingo meilė Pauliui - nebėra meilės Dubui. Nieko jam nejaučiau po Pauliaus. Jis ją išnaikino savo buvimu su manim, buvimu šalia. Tada Paulius pasitraukė, na o dabar pasitraukė visai. Gaila man to žvėriškai. Pasiilgau jo sumautai, žmonės.
Pradėjom susitikinėt su Dubu. Ir, taip, jis - tas pats Dubas, koks ir buvo, tos pačios gražiausios akys, kokias teko kada regėt, pati mieliausia ir nuoširdžiausia šypsena, ta Dubo eisena, apkabinimo būdas. Viskas grįžo, dabar mes vėl su juo, vėl po pamokų važinėjam į Jeruzalę, bėgam pas jį. Aš su Elze po dailės sugebam pusę devynių pas jį nuvažiuot ir pabūt dar dešimt minučių. Ir tos minutės būna tobulos, o kiekvienas išsiskyrimas, nežinau kodėl, bet beveik su ašarom.
Dubai, noriu, kad žinotum. Tu esi man vienas iš brangiausių žmonių. Esu laiminga, nes vėl galiu pasakyti žodžius "myliu Dubą". Taip, myliu. Dėl tavęs, kad ir kur tu bebūtum, kad ir kur aš bebūčiau, jeigu bėda, atskrisčiau nors ir iš kito pasaulio galo. Tą pačią sekundę nedvejodama mesčiau viską. Bėgčiau pas tave. Ačiū, kad myli mane, ačiū už tą skambutį pusė dvylikos nakties, kai pasakei "myliu tave". Ačiū už mūsų pokalbius apie lietų. Ačiū už mūsų dainas. Mūsų dviejų dainas. Ačiū už visas akimirkas, visus susidūrusius žvilgsnius. Mūsų keliai ėjo kartu, išsiskyrė, ir dabar vėl eina taip pat. "Mums nelemta būt nekartu." Taip, Dubai, tavo šita frazė yra tiesa. Toks likimas. Aš tavo. Tu mano. Ir taip per amžius, taip?
Aš neturiu žodžių apsakyti jaučiamam liūdesiui.
